„Jei ir žemę būtume praradę, nežinau, kaip reikėtų gyventi“, – sako Žilvija Kleizienė. Prieš vienuolika metų šios moters šeimos namus visiškai sunaikinęs gaisras jų gyvenimą pažymėjo juodu brūkšniu, po kurio sekė kitos nelaimės.

Pradžia – labai sunki

Žuvo vyriausias sūnus, smarkiai anksčiau laiko gimė mažylis, šeimos galva Virginijus Kleiza prarado darbingumą, visą šeimą iki šiol persekioja nerimo sindromas. Sausinės kaime netoli Užliedžių gyvenanti šeima verčiasi labai sunkiai, bet po visų nelaimių po truputį bando atsitiesti.

Vasario 23-ioji – ši diena prieš vienuolika metų negrįžtamai pakeitė Virginijaus ir Žilvijos Kleizų gyvenimą. Šeimai esant namuose, sprogo dujų balionas. Sprogimo banga vyrą išsviedė per langą, moterį nubloškė į šalį. Netrukus plykstelėjęs gaisras visiškai sunaikino jų karkasinį namelį, abu Kleizas stipriai nudegino. Tuo metu lauke buvę du Kleizų berniukai fizinių traumų nepatyrė. Vyresnieji Kleizos, patyrę sunkius nudegimus, ilgai gydyti ligoninėje. Medikai teikė mažai vilčių, kad V.Kleiza išgyvens. Vėliau vyrui ėmus stotis ant kojų, jam persodinta oda.

„Kai abu su žmona parvažiavom iš ligoninės, buvom pliki basi. Ko nesunaikino sprogimas ir gaisras, išnešiojo pageriantys kaimynai – net tuometinės lauko virtuvės krosnies dureles buvo išėmę. Jau nekalbant apie gyvulius: iki gaisro laikėm telyčią, ožkų, povų. Nebeturėjom nieko – nei rūbų, nei šakutės ar lėkštės. Grįžę namo susirinkom šunų dubenis, išsiplovėm, buvo pavasaris – išsivirėm dilgėlių sriubos. Toks buvo pirmas mūsų patiekalas sugrįžus“, –  prisimena šeimos galva.

 Daug juodų dienų

Praėjus trejiems metams nuo pirmosios nelaimės, neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė vyriausias Kleizų sūnus – šešiolikmetis Ovidijus. Tėvai įtarė, kad savižudybė galėjo būti inscenizuota, tačiau, vengdami sūnaus palaikų ekshumacijos, į teismą nesikreipė. „Šitos žaizdos niekas neužgydys. Po sūnaus mirties buvo daug juodų dienų ir man, ir vyrui. Abu ne kartą bandėm atsisveikint su šiuo pasauliu, bet vis vienas kitą išgelbėdavom“, – braukdama ašaras prisipažino moteris.

Abu tėvai susirgo depresija. Gydytojai patarė susilaukti dar vieno mažylio – gal tuomet jų gyvenime atsirastų daugiau prošvaisčių. Mažąjį Andrių moteris pagimdė prasidėjus septintam nėštumo mėnesiui – anksčiau laiko atsidalino placenta, mažylis vos išgyveno. Jam gimstant, širdelės veikla jau buvo sustojusi – atgaivino elektrošoku. „Mūsų Andrius aprašytas klinikų knygose kaip smarkiai anksčiau laiko gimęs ir išgyvenęs berniukas. Taip anksti gimę berniukai dažnai neišgyvena. Dabar Andriukas – guvus vaikas, tik turi nerimo sindromą, kaip ir mes visi, geria vaistukus“, – pasakojo mama.

Nors gaisro metu antrajam Kleizų sūnui Arminui tebuvo treji, dabar beveik penkiolikmetis paauglys prisimena sprogimą, gaisrą, kaip bėgo nuo liepsnų. Visa Kleizų šeima ir dabar geria raminamuosius vaistus, periodiškai lankosi pas psichologus, vyras – pas psichiatrus. „Aš dabar mažiausiai vaistų geriu. Bandau savom jėgom kovot su juodom mintim, tuo labiau, kad ir vaistai kainuoja. Būna nerimo, būna ašarų, bet būna ir kad akyse prašviesėja“, – pasakojo Ž.Kleizienė.

 Nemigos naktys žiemą

Po gaisro prasidėjo ir šešerius metus trukęs teismų maratonas – Kleizos bylinėjosi dėl sklypo nuosavybės teisių. Sklypą su nameliu Sausinės kaime Kleizos buvo nusipirkę draugų vardu. Netrukus po gaisro draugystė baigėsi, ir buvę draugai atsisakė nekilnojamąjį turtą perrašyti Kleizoms. „Daug sveikatos mums kainavo, bet teisme pavyko įrodyti, kad šis turtas priklauso mums. Jei ir žemę būtume praradę, nežinau, kaip reikėtų gyventi“, – liūdnai skėsteli rankomis Ž.Kleizienė. Be sklypelio žemės šeima neišsiverstų: darže jie užsiaugina visas reikiamas daržoves, augina paukščius. „Laikom vištų, ančių, kalakutų – žolės kieme pilna. Per žiemą ir maitinamės paukštiena. Mėsą pirkti mums per brangu“, – pasakojo moteris.

Užsukus į Kleizų sodybą, nustebina prižiūrėti gėlynai, nupjauta žolė, nuravėti daržai, skurdžiame laikiname namelyje – švara ir tvarka. Neturėdami kur glaustis, Kleizos po gaisro apsigyveno lauko virtuvėlėje, suręstoje iš medienos atraižų ir polistirolo, prie kurios vėliau pristatė statybininkų vagonėlį ir šiek tiek apšiltino. Taip jie gyvena iki šiol. „Kartoninis namelis“, – dėl plonų, vos 5–7 cm storio, vėjo košiamų sienų ir netvirtų konstrukcijų taip statinį vadina jį mačiusieji. „Norint, sienas ir peiliu, ir vinimi galima perdurti“, – V.Kleiza apgailestavo tik tokiu nameliu sugebėjęs aprūpinti šeimą.

Kai prasideda šildymo sezonas – prasideda ir Kleizų nemigos naktys. Krosnį tuomet jie kūrena nepertraukiamai. Jei tik ugnis užgęsta – žiūrėk, jau kambaryje ir apie nulį laipsnių. Virtuvėlės sienos žiemą dažnai būna apšerkšnijusios. „Naktimis pasikeisdami su žmona budime. Ne tik dėl to, kad reikia vis užmesti malkų. Skardinis krosnies kaminas įkaista iki raudonumo – baisu, kad vėl nekiltų gaisras. Ir vyresnysis sūnus tada labai prastai miega, vis šoka iš miegų klausdamas, ar mes nemiegam, ar prižiūrim krosnį“, – pasakojo V.Kleiza.

Prarado sveikatą

Maistas, vaistai, mokesčiai už elektrą, vandenį – tam išeina visos šeimos pajamos. Tiksliau, gaunamos pašalpos: žmonos bedarbio pašalpa, vyro neįgalumo pensija, išmoka už vaiką, iš viso –850 litų mėnesiui. Pusę neįgalumo pensijos vyras atseikėja antstoliams. „Draugas mano vardu pasiūlė steigti įmonę. Aš sutikau. Nespėjo įmonė pradėti vystyti veiklos, kai mūsų namai sudegė. Įmonę uždariau, bet vis tiek likau skolingas: VMI, SODRAI. Skola buvo perduota antstoliui, tada smarkiai išaugo. Dabar kas mėnesį antstoliui moku 90 litų“, – apmaudžiai pasakojo vyras.

Gaisro metu šeimos galva patyrė sunkią stuburo traumą. Nuo to laiko jis nuolatos kenčia stiprius nugaros skausmus, jam suteikta neįgalumo grupė. „Tapau nedarbingas. Kurį laiką gavau socialinę pašalpą, už ją reikėjo atidirbt viešuosius darbus. Skyrė kast griovį – kasiau, paskui atsidūriau ligoninėj. Medikai griežtai uždraudė dirbt panašius darbus“, – prisiminė vyras.

Neseniai prisidėjo kita sveikatos problema – V.Kleiza ėmė dažnai prarasti sąmonę, alpti. „Vieno vyro negaliu nei palikti namie, nei kur išleisti – o jei nukris? Kai jam pas gydytojus reikia važiuot – važiuojam visi trys – ir su mažuoju, nes nėra kur palikt. Neseniai važiavom į klinikas – kelionė su persėdimais mums abiem atsiėjo 20 litų“, – skaičiavo moteris. Kiekvieną litą skaičiuojanti šeima apsipirkti į Šilainių turgų 6-7 km eina pėsti. Kaip ir į parduotuvę Sargėnuose, nes ten gali rasti pigesnių prekių. Reikalingų maisto produktų, nemokamų rūbų Kleizos gauna Samariečių bendrijoje. „Tai kas, kad tų produktų garantija pasibaigusi. Sugedusį batoną atiduodam paukščiams, o jei mėsos produkto skūrelė apipelijus – ją nuėmus dar galima valgyti“, – išgyvenimo sąlygas atskleidė Ž.Kleizienė.

Gyveno užsidarę skausme

Mums lankantis pas Kleizas, šeimos vyresnėlis Arminas buvo mokykloje: jis – Babtų gimnazijos devintokas. „Labai geras vaikas, ką čia vaikas – jau paauglys. Norėtų ir geriau apsirengt, ir kokį brangesnį daiktą nusipirkt – žino, kad negalim nupirkt, ir neprašo. Ir pats bando užsidirbt. Tai kaimynam kokį darbą nudirba, tai žvejų paliktus tuščius butelius surenka, priduoda – ir turi litą, broliui ledų nuperka“, – pasakojo mama apie beveik penkiolikmetį sūnų, tapusį didžiausiu tėvų pagalbininku. Arminas pats sumeistravo kieme stovinčias sūpynes, pavėsinę, sukalė smėlio dėžę mažajam broliui. Ž.Kleizienė džiaugėsi, kad mokyklinėms prekėms įsigyti gimnazistui skirta pašalpa. Ruošiantis rugsėjui, savo lėšomis ji sūnui tegalėjo nupirkti vienintelį daiktą – naujus batus, kuriems taikyta nuolaida.

„Gyvenam dėl vaikų. Norisi jiems daugiau duot, sukurt geresnes sąlygas. Tik, kai sveikatos nėra, –sudėtinga“, – prisipažino dėl vaikų ateities pergyvenantis V.Kleiza.

Mažasis Andrius ūgiu pralenkęs bendraamžius. Kartą nuvažiavę į miestą labdaros, Kleizos gatvėje pamatė Arvydą Sabonį. „Oho koks didelis dėdė. Ir aš toks užaugęs būsiu“, – nusprendė mažasis Kleiza. Tolimas šeimos giminaitis – krepšininkas Linas Kleiza. Tačiau pagalbos į garsųjį giminaitį, kaip ir į panašią pagalbą siūlančias televizijos laidas, Kleizos nesikreipė. „Matyt, toks žmonių būdas –  nedrįsta kreiptis, – pastebi Užliedžių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Renata Lažaunykienė. – Reikėjo padrąsinti, kad kreiptųsi jiems priklausančių pašalpų. Po gaisro gyveno užsidarę savo skausme – pagalbos į nieką nesikreipė. Kiek gali, stengiasi patys: laikiną namelį susirentė, labai rūpinasi vaikais.“ Pasak seniūnijos darbuotojos, iš kitų socialinių pašalpų gavėjų Kleizos išsiskiria tuo, kad neišgėrinėja, yra tvarkingi, labai darbštūs žmonės.

 Aurelija Makūnienė

Labdaros ir paramos fondo direktorė

Mūsų fondas jau kuris laikas stengiasi padėti Kleizų šeimai. Esame padovanoję jiems šaldiklį, kompiuterį, per Kalėdas ir kitomis progomis aplankome juos su dovanomis. Tačiau matome, kad to nepakanka. Panašioms labai sunkiai besiverčiančioms šeimoms savivaldybė galėtų padėti suteikdama socialinį būstą, tačiau Kleizų atvejis kiek kitoks: jie turi sklypelį žemės, kuriame auginasi daržoves, paukščius. Tas sklypas padeda jiems išgyventi. Tik jų namelis labai varganas, vaizdžiai tariant, sienas pirštu galima pradurt, ir jame labai šalta žiemą.

Todėl per fondą norime pagerinti šios šeimos gyvenimo sąlygas. Raginame geros valios žmones paaukoti lėšų. Atidarėme atskirą fondo sąskaitą, į kurią pervesti pinigai bus skirti tik Kleizų šeimai.

Esame numatę du variantus, kaip padėsime šiai šeimai. Optimistinis variantas – surinkti tiek lėšų, kad galėtume nupirkti ir pastatyti karkasinį namelį. Jei surinktų lėšų tam neužteks, apšiltinsime ir bandysime sutvirtinti jų pačių susiręstą namelį. Tiesa, apžiūrėję tą namelį vyrai sakė, kad konstrukcijos – prastos, netvirtos, neaišku, ar atlaikytų pakeistą, apšiltintą stogą. Tikimės ir privačių asmenų, ir verslininkų geranoriškumo – viliamės, kad Kleizos galės įsikurti naujame, patogesniame namelyje.

Aurelijos Makūnienės labdaros ir paramos fondo specialiosios sąskaitos (skirtos padėti Kleizų šeimai) numeris: LT 394010042503185366, DnB bankas, Įmonės kodas 301162677

Kleizų šeimai jau surinkome  6220 Lt.

Esame labai dėkingi rėmėjams: