Neringos Gėgžnaitės laiškas
Važiavau į KMUK Akių kliniką su negera nuojauta, tačiau nesąmoningai stengiausi ją nuslopinti, užgožti. Deja, mano nuojauta pasitvirtino. Atvykus pas oftalmologą neužteko jo vieno konsultacijos. Su nerimu ėjau pas kitus specialistus, kad būtų patvirtinta pradinė diagnozė. Antrai specialistei pasakius, jog turiu rimtų problemų su regėjimu, išpylė šaltas prakaitas, bet didžiausias smūgis buvo pasakius, kad nesiėmus skubos priemonių galiu ir visai apakti. Šokas, panika, baimė gyventi aklinoje tamsoje ir viską lydinčios apmaudo ašaros, pasąmonėje iškilę daugybė retorinių klausimų. Kaip aš tai ištversiu? Koks bus tolesnis mano gyvenimas? Kaip gi mano studijos, šviesūs ateities planai? Iš kur pasisemti stiprybės kovai su manęs laukiančiu išbandymu? Begalybė nežinios ir bejėgiškumo. Norėjau išrėkti tą neviltį ir apmaudą akių gydytojams Garliavoje už laiku nepastebėtus pokyčius akyse.
Gėda buvo atsakyti manęs klaususiai specialistei KMUK Akių klinikose, jog mano akių niekada netikrino, išplėtę akių vyzdžius. O juk nuo vaikystės lankiausi pas oftalmologus, bet siuntimą į klinikas gavau iš ''Optometrijos centro'' akių gydytojos, kur nuėjau tikėdamasi tik pasikeisti lęšius į šiek tiek stipresnius. Tačiau, kad ir kaip baisu buvo, kad ir kaip gąsdino oftalmologo žodžiai, jog ''vilties dar yra'', atradau savyje jėgų nepasiduoti, ryžtis sudėtingai ir galbūt lemtingai operacijai. Esu labai dėkinga KMUK Akių klinikos gydytojai R. Piškinienei už operatyvumą ir greitą reakciją, taip pat skubos tvarka sutikusiam mane operuoti S.Ačui už sugrąžintą galimybę matyti pasaulį, gyventi, o ne tiesiog vegetuoti. Žinoma, gražiausi žodžiai, beribė pagarba ir dėkingumas skirti Aurelijos Makūnienės vadovaujamam Labdaros ir paramos fondui už moralinę ir finansinę paramą, galimybę operuotis ir regėti.
Dar kartą dėkoju už Jūsų gerumą,
Pagarbiai, Neringa Gėgžnaitė