Svarbiausia tai, kad mes galime
                         paversti svajones realybe.
                                                    [V. Zelandas]
  EN   Facebook acebook
 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
 
 
Mes remiame

"Jei ir žemę būtume praradę, nežinau, kaip reikėtų gyventi", – sakė Žilvija Kleizienė. Prieš vienuolika metų šios moters šeimos namus visiškai sunaikinęs gaisras jų gyvenimą pažymėjo juodu brūkšniu, po kurio sekė kitos nelaimės.

Teko persodinti odą

Žuvo vyriausias sūnus, gerokai anksčiau laiko gimė mažylis, šeimos galva Virginijus Kleiza prarado darbingumą, visą šeimą iki šiol persekioja nerimo sindromas. Sausinės kaime netoli Užliedžių gyvenanti šeima verčiasi labai sunkiai, bet po visų nelaimių po truputį bando atsitiesti.

Vasario 23-ioji – ši diena prieš vienuolika metų negrįžtamai pakeitė Ž. ir V.Kleizų gyvenimą. Šeimai esant namuose, sprogo dujų balionas. Sprogimo banga vyrą išsviedė pro langą, moterį nubloškė į šalį. Netrukus plykstelėjęs gaisras visiškai sunaikino jų karkasinį namelį, abu Kleizas stipriai nudegino. Tuo metu lauke buvę du Kleizų berniukai fizinių traumų nepatyrė. Vyresnieji Kleizos, patyrę sunkius nudegimus, ilgai gydyti ligoninėje. Medikai teikė mažai vilčių, kad V.Kleiza išgyvens. Vėliau vyrui ėmus stotis ant kojų, jam persodinta oda.

"Kai abu su žmona parvažiavome iš ligoninės, buvome pliki basi. Ko nesunaikino sprogimas ir gaisras, išnešiojo pageriantys kaimynai – net tuometės lauko virtuvės krosnies dureles buvo išėmę. Jau nekalbant apie gyvulius: iki gaisro laikėme telyčią, ožkų, povų. Nebeturėjome nieko – nei drabužių, nei šakutės ar lėkštės. Grįžę namo susirinkome šunų dubenis, išsiplovėme, buvo pavasaris – išsivirėme dilgėlių sriubos. Toks buvo pirmas mūsų patiekalas sugrįžus", – prisiminė šeimos galva.

Sukrėtė sūnaus mirtis

Praėjus trejiems metams nuo pirmosios nelaimės, neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė vyriausias Kleizų sūnus – šešiolikmetis Ovidijus. Tėvai įtarė, kad savižudybė galėjo būti inscenizuota, tačiau, vengdami sūnaus palaikų ekshumacijos, į teismą nesikreipė. "Šitos žaizdos niekas neužgydys. Po sūnaus mirties buvo daug juodų dienų ir man, ir vyrui. Abu ne kartą bandėme atsisveikinti su šiuo pasauliu, bet vis vienas kitą išgelbėdavome", – braukdama ašaras prisipažino moteris.

Abu tėvai susirgo depresija. Gydytojai patarė susilaukti dar vieno mažylio – gal tada jų gyvenime atsirastų daugiau prošvaisčių.

Mažąjį Andrių moteris pagimdė prasidėjus septintam nėštumo mėnesiui – mažylis vos išgyveno. Jam gimstant, širdelės veikla jau buvo sustojusi – atgaivino elektrošoku. "Mūsų Andrius aprašytas klinikų knygose kaip gerokai anksčiau laiko gimęs ir išgyvenęs berniukas. Taip anksti gimę berniukai dažnai neišgyvena. Dabar Andriukas – guvus vaikas, tik turi nerimo sindromą, kaip ir mes visi, geria vaistus", – pasakojo mama.

Nors tuo metu, kai kilo gaisras, antrajam Kleizų sūnui Arminui tebuvo treji, dabar beveik penkiolikametis paauglys prisimena sprogimą, gaisrą, kaip bėgo nuo liepsnų. Visa Kleizų šeima ir dabar geria raminamuosius vaistus, nuolat lankosi pas psichologus, vyras – pas psichiatrus. "Aš dabar mažiausiai vaistų geriu. Bandau savomis jėgomis kovoti su juodomis mintimis, juo labiau kad ir vaistai kainuoja. Būna nerimo, būna ašarų, bet būna ir prašviesėjimų", – pasakojo Ž.Kleizienė.

Nemigos naktys žiemą

Po gaisro prasidėjo ir šešerius metus trukęs teismų maratonas – Kleizos bylinėjosi dėl sklypo nuosavybės teisių. Sklypą su nameliu Sausinės kaime Kleizos buvo nusipirkę draugų vardu. Netrukus po gaisro draugystė baigėsi, ir buvę draugai atsisakė nekilnojamąjį turtą perrašyti Kleizoms. "Daug sveikatos kainavo, bet teisme pavyko įrodyti, kad šis turtas priklauso mums. Jei ir žemę būtume praradę, nežinau, kaip reikėtų gyventi", – liūdnai skėstelėjo rankomis Ž.Kleizienė. Be sklypelio žemės šeima neišsiverstų: darže jie užsiaugina daržovių, tvartelyje – paukščių. "Laikome vištų, ančių, kalakutų – žolės kieme pilna. Per žiemą ir maitinamės paukštiena. Mėsą pirkti mums per brangu", – pasakojo moteris.

Užsukus į Kleizų sodybą, nustebino prižiūrėti gėlynai, nupjauta žolė, nuravėti daržai, skurdžiame laikiname namelyje – švara ir tvarka. Neturėdami kur glaustis, Kleizos po gaisro apsigyveno lauko virtuvėlėje, suręstoje iš medienos atraižų ir polistirolo, prie kurios vėliau pristatė statybininkų vagonėlį ir šiek tiek apšiltino. Taip jie gyvena iki šiol. "Kartoninis namelis", – dėl plonų, vos 5 cm storio, vėjo košiamų sienų ir netvirtų konstrukcijų taip statinį vadina jį mačiusieji. "Norint, sienas ir peiliu, ir vinimi galima perdurti", – V.Kleiza apgailestavo tik tokiu nameliu sugebėjęs aprūpinti šeimą.

Kai prasideda šildymo sezonas – prasideda ir Kleizų nemigos naktys. Krosnį tuomet jie kūrena nepertraukiamai. Jei tik ugnis užgęsta – žiūrėk, jau kambaryje ir apie nulį laipsnių. Virtuvėlės sienos žiemą dažnai būna apšerkšnijusios. "Naktimis pasikeisdami su žmona budime. Ne tik dėl to, kad reikia vis užmesti malkų. Skardinis krosnies kaminas įkaista iki raudonumo – baisu, kad vėl nekiltų gaisras. Ir vyresnysis sūnus tada labai prastai miega, vis šoka iš miegų klausdamas, ar mes nemiegame, ar prižiūrime krosnį", – pasakojo V.Kleiza.

Prarado sveikatą

Maistas, vaistai, mokesčiai už elektrą, vandenį – tam skiriamos visos šeimos pajamos. Tiksliau, gaunamos pašalpos: žmonos bedarbio pašalpa, vyro neįgalumo pensija, išmoka už vaiką, iš viso – 850 litų per mėnesį. Pusę neįgalumo pensijos vyras atseikėja antstoliams. "Draugas mano vardu pasiūlė steigti įmonę. Aš sutikau. Nespėjo įmonė pradėti veiklos, kai mūsų namai sudegė. Įmonę uždariau, bet vis tiek likau skolingas: VMI, "Sodrai". Skola buvo perduota antstoliui, tada smarkiai išaugo. Dabar kas mėnesį antstoliui moku 90 litų", – apmaudžiai pasakojo vyras.

Per gaisrą šeimos galva patyrė sunkią stuburo traumą. Nuo to laiko jis nuolatos kenčia stiprius nugaros skausmus, jam suteikta neįgalumo grupė. "Tapau nedarbingas. Kurį laiką gavau socialinę pašalpą, už ją reikėjo atidirbti viešuosius darbus. Skyrė kasti griovį – kasiau, paskui atsidūriau ligoninėje. Medikai griežtai uždraudė dirbti panašius darbus", – prisiminė vyras.

Neseniai prisidėjo kita sveikatos problema – V.Kleiza ėmė dažnai prarasti sąmonę, alpti. "Vieno vyro negaliu nei palikti namie, nei kur išleisti – o jei nugrius? Kai jam reikia važiuoti pas gydytojus, važiuojame visi trys – ir su mažuoju, nes nėra kur palikti. Neseniai važiavome į Klinikas – kelionė su persėdimais mums abiem atsiėjo 20 litų", – skaičiavo moteris. Kiekvieną litą skaičiuojanti šeima apsipirkti į Šilainių turgų 6–7 km eina pėsčiomis. Kaip ir į parduotuvę Sargėnuose, nes ten gali rasti pigesnių prekių. Reikalingų maisto produktų, nemokamų drabužių Kleizos gauna Samariečių bendrijoje. "Tai kas, kad tų produktų garantija pasibaigusi. Sugedusį batoną atiduodame paukščiams, o jei mėsos produkto odelė apipelijusi – ją nulupame ir galima valgyti", – išgyvenimo sąlygas atskleidė Ž.Kleizienė.

Prašyti paramos nedrįsta

Mums lankantis pas Kleizas, šeimos vyresnėlis Arminas buvo mokykloje: jis – Babtų gimnazijos devintokas. "Labai geras vaikas, ką čia vaikas – jau paauglys. Norėtų ir geriau apsirengti, ir kokį brangesnį daiktą nusipirkti – žino, kad negalime nupirkti, ir neprašo. Ir pats bando užsidirbti. Tai kaimynams kokį darbą nudirba, tai žvejų paliktus tuščius butelius surenka, priduoda – ir turi litą, broliui ledų nuperka", – pasakojo mama apie penkiolikametį sūnų. Arminas pats sumeistravo kieme stovinčias sūpynes, pavėsinę, sukalė smėlio dėžę mažajam broliui. Ž.Kleizienė džiaugėsi, kad mokyklinėms prekėms įsigyti gimnazistui skirta pašalpa. Ruošiantis rugsėjui, savo lėšomis ji sūnui tegalėjo nupirkti vienintelį daiktą – naujus batus, kuriems taikyta nuolaida.

"Gyvename dėl vaikų. Norisi jiems sukurti geresnes sąlygas. Tik kai nėra sveikatos – sunku", – guodėsi V.Kleiza.

Mažasis Andrius ūgiu pralenkęs bendraamžius. Kartą nuvažiavę į miestą labdaros, Kleizos gatvėje pamatė Arvydą Sabonį. "Oho, koks didelis dėdė. Ir aš toks užaugęs būsiu", – nusprendė mažasis Kleiza. Tolimas šeimos giminaitis – krepšininkas Linas Kleiza. Tačiau pagalbos į garsųjį giminaitį, kaip ir į panašią pagalbą siūlančias televizijos laidas, Kleizos nesikreipė. "Matyt, toks žmonių būdas – nedrįsta kreiptis, – pastebi Užliedžių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Renata Lažaunykienė. – Reikėjo padrąsinti, kad kreiptųsi jiems priklausančių pašalpų. Po gaisro gyveno užsidarę savo skausme – pagalbos į nieką nesikreipė. Kiek gali, stengiasi patys: laikiną namelį susirentė, labai rūpinasi vaikais."

Seniūnijos atstovė pasakojo, kad tai labai darbšti šeima. Vis dėlto opiausia jos problema išlieka. Būstui įsigyti reikia daug lėšų. Savo jėgomis Kleizos to padaryti nepajėgs.


Aurelija Makūnienė
Labdaros ir paramos fondo direktorė

Mūsų fondas pagal išgales stengiasi padėti Kleizų šeimai. Esame padovanoję jiems šaldiklį, kompiuterį, per Kalėdas ir kitomis progomis aplankome juos su dovanomis. Tačiau matome, kad to nepakanka. Panašioms labai sunkiai besiverčiančioms šeimoms savivaldybė galėtų padėti suteikdama socialinį būstą, tačiau Kleizų atvejis kiek kitoks: jie turi žemės sklypelį, kuriame augina daržoves, paukščius. Tas sklypas padeda jiems išgyventi. Tik jų namelis labai varganas, vaizdžiai tariant, sienas pirštu galima pradurti, ir jame labai šalta žiemą.

Labai norėtųsi pagerinti šios šeimos gyvenimo sąlygas, todėl kviečiame geros valios žmones paaukoti lėšų. Atidarėme atskirą fondo sąskaitą, į kurią pervesti pinigai bus skirti tik Kleizų šeimai.

Esame numatę du variantus, kaip padėsime šiai šeimai. Optimistinis – surinkti tiek lėšų, kad galėtume nupirkti ir pastatyti karkasinį namelį. Jei surinktų lėšų neužteks, apšiltinsime ir bandysime sutvirtinti jų pačių susiręstą namelį. Tiesa, apžiūrėję tą namelį vyrai sakė, kad konstrukcijos – prastos, netvirtos, neaišku, ar atlaikytų pakeistą, apšiltintą stogą. Tikimės privačių asmenų ir verslininkų geranoriškumo – viliamės, kad jau šią žiemą Kleizos ir jų vaikai nebus priversti gyventi šaltyje.




Grįžti atgal
 
 

UAB „Šviesa“
UAB „Tyto alba“
Lietuvos rašytojų sąjunga
UAB „Analizė“
UAB „Ardovitė“
ARX BALTICA SPAUDOS NAMAI
UAB „Aurantijus“
„ACONITUM“ vaistų gamintojas
UAB „Baltijos polistirenas“
BALTIC REALITY ADVISER
Combo"
UAB „DOJUS agro“
UAB „Garlita“
UAB „Giraitės vandenys“
UAB „Inžineriniai tinklai“
UAB „KAUNO HRONAS“
AB „Lytagra“
UAB „Minvija“
UAB „Mobiringas“
UAB „Omniteksas“
UAB „Patikima linija“
UAB „Rovaltra“
UAB „RT Tax, Rinkos tinklas“
UAB „Urma trans“
UAB „Vitae litera“
UAB „Ekodora“
 
 
 

 
   Raudondvario pl. 208, Kaunas, LT-47154, Tel/fax.: 8 37 385072, el.paštas: info@makunienesfondas.lt